Akademikas ADOLFAS JUCYS - vienas iš daugiaelektronių atomų teorijos kūrėjų, šiuolaikinės teorinės fizikos pradininkas Lietuvoje, Vilniaus fizikų teoretikų mokyklos organizatorius ir vadovas. Jo sukurti ir išplėtoti teoriniai metodai plačiai taikomi atomo fizikoje ir gretimose mokslo srityse. Pokariniu laikotarpiu užimdamas atsakingus akademiko-sekretoriaus, Aukštųjų mokyklų valdybos viršininko, įvairių mokslo įstaigų vadovo postus, A. Jucys daug prisidėjo prie mokslo atkūrimo ir suklestėjimo Lietuvoje. Jam rūpėjo bendri kultūros klausimai ir mokslo vystymosi perspektyvos, fizikų kalbos grynumas ir gimtojo krašto istorija. Viskam jis surasdavo laiko ir jėgų, užkrėsdamas ir aplinkinius savo entuziazmu bei kūrybingumu.

Adolfas Jucys gimė 1904 m. rugsėjo 12 d. nuošaliame Žemaitijos kaime Klausgalvų Medsėdžiuose. Anot jo paties aiškinimo, medė žemaitiškai reiškia mišką, o medsėdis - miško gyventoją, taigi Klausgalvų Medsėdžiai - gyvenvietė, įsikūrusi miške netoli Klausgalvų kaimo. Balos ir miškai skyrė Klausgalvų Medsėdžius nuo aplinkinių kaimų ir nuo artimiausio Salantų miestelio, tad kaimas XX a. pradžioje gyveno savitu vidiniu gyvenimu, kuriame svarbią reikšmę tebeturėjo senoviniai papročiai, tradicijos, folkloras.

Adolfo tėvas Pranas Jucys buvo vienas iš mokyčiausių žmonių kaime, turėjo karinio felčerio diplomą, prenumeravo lietuvišką savaitraštį. Motina Barbora Jonkaitė ištekėjo už P. Jucio, būdama našle. Ji pagimdė penkiolika vaikų, deja, net pusė jų mirė vaikystėje. Ūkyje samdinių nebuvo, tad vaikai nuo mažumės, pagal amžių ir išgales, dirbo įvairius ūkio darbus. Tik trims jauniausiems, tame tarpe ir Adolfui, teko lankyti mokyklą. Baigiant Salantų pradžios mokyklą, prasidėjo I pasaulinis karas, vokiečių okupacija, po kelerių metų mirė tėvas. Adolfui teko ilgam nutraukti mokslus ir dirbti ūkyje.

Tik 1922 m., tėvo draugo paragintas, Adolfas Jucys pasimokė privačiai ir įstojo į Kretingos progimnazijos trečią klasę. Sekančių metų pavasarį jis persikėlė į Plungės gimnaziją.

Plungės realinėje gimnazijoje buvo sustiprintas gamtos ir tiksliųjų mokslų dėstymas. Aštuntoje klasėje inž. B. Jacevičius mokė analizinės geometrijos ir diferencialinės skaičiuotės pagrindų. Įdomios buvo A. Turskio fizikos pamokos, kuriose jis naudojosi prof. V. Čepinskio "Fizikos paskaitų" knygomis. Jo paraginti, tas knygas skaitė ir gabesnieji mokiniai. A. Jucys išsiskyrė iš bendraklasių savo gabumais ir darbštumu. Mėgo jis ir literatūrą bei kalbos mokslus, kuriuos dėstė kalbininko K. Būgos talkininkas F. Sragys. 1927 m. baigęs gimnaziją, A. Jucys po ilgų svarstymų pasirinko studijuoti fiziką Kauno universitete.

Kauno universiteto statute buvo numatytos dvi fizikos katedros - teorinės ir eksperimentinės fizikos, betgi, nesant fizikų teoretikų, veikė tik viena eksperimentinio pobūdžio fizikos katedra. Tiesa, 1922 m. katedroje pradėjo dirbti teoretikas K. Šliūpas, po kelerių metų perėmęs iš prof. V. Čepinskio ir vadovavimą jai, bet jis daugiausia domėjosi kvarco spyruoklių gamyba ir jų savybių tyrimu. V. Čepinskio rūpesčiu katedroje buvo įkurta laboratorija ir fizikos kabinetas, neblogai aprūpinti prietaisais, bet jie glaudėsi ankštose ir nepritaikytose darbui patalpose.

Pagrindiniai kursai fizikams buvo eksperimentinė fizika ir fizikos metodika. Iš teorinės fizikos dėstyta teorinė mechanika ir termodinamika. Ypač A. Juciui patiko prof. V. Čepinskio skaitytos fizinės chemijos ir elektrochemijos paskaitos, kuriose jis trumpai supažindindavo ir su kvantine atomo teorija. Anot A. Jucio: "Prof. V. Čepinskis rašė įdomiai, tačiau paskaitos buvo dar įdomesnės. Kalbėjo gyvai, turiningai, uždegdavo klausytojus. Jis sugebėdavo per paskaitą sudominti auditoriją dėstomuoju dalyku, kviesdavo studentus tęsti jo mintį, užbaigti jo sakomą sakinį. ..." Vėliau, tapęs dėstytoju, A. Jucys daug ką perėmė iš savo mokytojo pedagoginės metodikos.

Studijų metais A. Jucys daug ir sistemingai dirbo, be to, aktyviai dalyvavo etnografinio pobūdžio studentų žemaičių S. Daukanto draugijoje, buvo renkamas jos pirmininku. Anksti jis apsisprendė dirbti atomo teorijos srityje. Jucio pasirinkimą nulėmė V. Čepinskio paskaitos ir jo knygelės "Atomas (elektrinė materijos teorija)", "Elektroninė valentingumo teorija" bei 1930 m. paskelbtas žymaus rusų fiziko V. Foko straipsnis atomo banginių funkcijų skaičiavimo klausimu. Vis dėlto, nesant katedroje vadovo teoretiko, A. Jucys atliko eksperimentinį diplominį darbą "Triodinė lemputė".

Atitarnavęs pusantrų metų kariuomenėje, radijo kuopoje, A. Jucys buvo priimtas į katedrą jaunesniuoju laborantu. Ji nuo 1931 m. rudens persikėlė į naujus Fizikos ir chemijos instituto rūmus Aleksote. Čia daug geresnės sąlygos moksliniam ir pedagoginiam darbui.

A. Jucys tęsė eksperimentinius ir teorinius elektronų emisijos tyrimus ir 1936 m. "Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos - gamtos fakulteto darbuose" paskelbė pirmąjį mokslinį straipsnį. Kartu jis atkakliai studijavo kvantinę mechaniką ir be kieno nors pagalbos, tik V. Čepinskio retkarčiais paskatinamas, įsigilino į šią naują ir gana sudėtingą fizikos sritį ir netgi pradėjo savarankišką darbą. 1938 m. A. Jucys paskelbė straipsnį apie metališko kalio savybes. Sena katedros vadovų svajonė išsipildė - joje buvo išugdytas (teisingiau išsiugdė) pirmas fizikas teoretikas.

A. Jucys suprato, jog tolimesniam sėkmingam darbui būtini moksliniai ryšiai, gilesnis teorinis pasiruošimas. Jis stengėsi gauti komandiruotę į užsienio mokslo centrus pas kurį nors iš atomo teorijos korifėjų - L. de Broilį (L. de Broglie), V. Foką, D. Hartrį (D. Hartree). Nepavykus gauti apmokamos komandiruotės, A. Jucys 1938 m. vasarą už savo pinigus išvyko į Mančesterio universitetą pas prof. D. Hartrį. "Ir jūs dirbote tiek metų, nežinodamas, kas iš to išeis", - žavėjosi jauno mokslininko užsispyrimu D. Hartris. Jis mielai konsultavo A. Jucį, pasiūlė jam tolimesnio darbo temą, pakvietė jį dalyvauti Anglijos fizikų suvažiavime. Grįžęs į Kauną, A. Jucys užbaigė Anglijoje pradėtą darbą apie anglies atomo banginių funkcijų skaičiavimą Hartrio ir Foko metodu; jį priėmė spausdinti Londono Karališkosios draugijos žurnalas.

1939 m. A. Jucys gavo metinę komandiruotę į Kembridžo universitetą pas prof. R. Faulerį (R. Fawler), žymų statistinės fizikos ir kvantinės teorijos specialistą. Čia jis klausė A. P. Dirako (A. P. Dirac), vieno iš kvantinės mechanikos kūrėjų, ir kitų garsių mokslininkų paskaitų. Deja, išsiplėtus Europoje II pasauliniam karui, stažuotę teko nutraukti. Po daugelio vargų, pabuvojęs fašistinėje internuotų asmenų stovykloje, A. Jucys grįžo į TSRS okupuotą Lietuvą. Vilnių grąžinus Lietuvai, dalis Kauno universiteto fakultetų ruošėsi keltis į Vilnių. A. Jucys buvo paskirtas Vilniaus universiteto fizikos katedros vyr. asistentu, o netrukus išrinktas docentu. 1941 m. sausio 25 d. Vilniaus universiteto Matematikos - gamtos fakulteto tarybos posėdyje A. Jucys apgynė daktarinę disertaciją "Teorinis jonų C⁴⁺, C²⁺ ir neutralaus C tyrimas" su įvertinimu "magna cum laude".

Vilniaus St. Batoro universitete veikė teorinės fizikos katedra, tačiau jos vedėjas Š. Ščeniovskis ir dėstytojai 1940 m. išvyko į Lenkiją, ir katedra perėjo A. Jucio žinion. Vėliau jis buvo paskirtas katedros vedėju, betgi joje, be A. Jucio, dirbo tik vienas laborantas.

Vokiečių fašistinė okupacija suardė A. Jucio mokslinio darbo planus. Ligi universiteto uždarymo jis skaitė įvairius teorinės ir eksperimentinės fizikos kursus, tame tarpe kvantinę atomo teoriją. Okupantams uždarius universitetą, kai kurie dėstytojai, tame tarpe ir A. Jucys, nelegaliai mokė likusius studentus: butuose buvo skaitomos paskaitos, vyko mokslinės tarybos posėdžiai, studentams buvo išduodami diplomai.

Vokiečių kariuomenei pasitraukus iš Lietuvos, A. Jucys vienas iš pirmųjų aktyviai ėmėsi aukštųjų mokyklų atkūrimo darbo. Vadovaudamas Lietuvos TSR švietimo liaudies komisariato Aukštųjų mokyklų valdybai, o ją panaikinus - Vilniaus valstybiniam pedagoginiam institutui ir tuo pat metu VVU teorinės fizikos katedrai, A. Jucys pasižymėjo organizaciniais gabumais, neformaliu ir operatyviu klausimų sprendimu, sugebėjimu sunkiu pokariniu laiku surasti reikalingų resursų ir netikėtų galimybių. Negausius mokslo darbuotojus ir dėstytojus, likusius Lietuvoje po karo, jis stengėsi įtikinti pradėti ne tik pedagoginę, bet ir mokslinę veiklą. Geriausias argumentas buvo paties A. Jucio pasiaukojantis darbas. Vilniaus universitete ir Pedagoginiame institute jis skaitė daugelį fizikos kursų, vedė seminarus, vadovavo diplominiams ir kursiniams darbams, ruošė konspektus. Greta šio didžiulio organizacinio ir pedagoginio darbo jis surado jėgų naktimis spręsti atomo fizikos problemas. 1947 m. tarptautinis fizikos žurnalas "Journal of Physics" atspausdino trečiąjį A. Jucio mokslinį straipsnį. Jis brandino planus užmojus daugiaelektronių atomų teorijai išvystyti.

Už disertaciją, apgintą 1941 m., TSRS Aukštoji atestacinė komisija A. Juciui pripažino tik mokslų kandidato laipsnį. 1949 m. pasinaudojęs galimybe tobulintis Rusijos mokslo centruose, jis įstojo į doktorantūrą V. Steklovo matematikos instituto Leningrado skyriuje pas akad. V. Foką.

A. Jucys atvyko pas žymų mokslininką su savo idėjomis, kaip vystyti daugiaelektronių atomų teoriją. Pokalbiai su V. Foku, diskusijos su jo mokiniais ir bendradarbiais M. Veselovu, M. Petrašen, dalyvavimas teoretikų seminaruose V. Steklovo instituto skyriuje ir Leningrado universitete padėjo susiformuoti A. Jucio mokslinėms pažiūroms, davė naujų kūrybinių impulsų, sustiprino jo tikėjimą pasirinkto kelio teisingumu. Doktorantūros metais A. Jucys pasiekė svarbius rezultatus atomo teorijos srityje: išvedė suderintinio lauko lygtis daugiakonfigūraciniame artutinume, apibendrino nepilno kintamųjų atskyrimo metodą atomams, turintiems daugiau kaip du elektronus. Šie rezultatai atvėrė naujas daugiaelektronių atomų teorijos vystymosi perspektyvas, sudarė pagrindą tolimesniems A. Jucio ir jo mokinių darbams. 1951 m. pabaigoje Leningrado universiteto Fizikos fakulteto taryboje A. Jucys sėkmingai apgynė fizikos - matematikos mokslų daktaro disertaciją "Kai kurie patikslinti atomo kvantmechaninio skaičiavimo metodai". Tai buvo pirmoji gamtos ir tiksliųjų mokslų daktaro disertacija, apginta Lietuvos mokslininko pokario metais.

Dar 1937 m. A. Jucys, būdamas tik jaunesniuoju asistentu, vadovavo diplominiams darbams iš atomo banginių funkcijų skaičiavimo (nors oficialiai vadovu buvo laikomas katedros vedėjas I. Končius). Grįžęs iš Anglijos, A. Jucys irgi ruošė sau pagalbininkus, deja, sutrukdė karas. Po karo bandė sudominti atomo teorijos problemomis matematikus, prikalbino pradėti bendrą darbą savo bendrakursį V. Kaveckį. Rašydamas antrąją disertaciją ir ypač ją apgynęs, A. Jucys ėmė formuoti savo mokinių grupę prie VVU teorinės fizikos katedros. Kupinas sumanymų ir energijos, gerai matantis ateities perspektyvas, A. Jucys pasirodė turįs didelį mokslo organizatoriaus, mokslinės mokyklos vadovo talentą.

V. Šugurovas, A. Bolotinas, K. Ušpalis, G. Ciunaitis, J. Vizbaraitė - Jucio mokinių grupė greitai augo. Teorinės fizikos katedroje vyko intensyvus darbas, pradėta realizuoti plati A. Jucio programa daugiakonfigūraciniam artutinumui ir nepilno kintamųjų atskyrimo metodui vystyti, atomų savybėms nagrinėti. Naudojantis paprasčiausiais aritmometrais, buvo atliekami sudėtingi atomų skaičiavimai, gerokai pralenkę panašius darbus kitose šalyse.

Į šiuos darbus buvo įtraukiami ir gabesnieji studentai - jie padėjo atlikti skaičiavimus, tikrino formules, o išklausę A. Jucio skaitomo atomo teorijos speckursą, atvedantį ligi priešakinio Vilniaus teoretikų darbų krašto, įsijungdavo į mokslinį darbą. Jie praktiškai susipažindavo su įvairiomis A. Jucio grupės sprendžiamomis problemomis, kol, profesoriaus padedami, susirasdavo savo darbų krypti.

Pagrindinis A. Jucio mokyklos principas - darbų kolektyviškumas. Iš pradžių kasdien, o išaugus mokinių skaičiui, kartą per savaitę vyko darbiniai seminarai, kuriuose kiekvienas dalyvis pranešinėjo apie atliktą darbą, ir jis buvo kolektyviai apsvarstomas. Vyresnieji mokiniai padėjo ruošti jaunesniuosius.

1952 m. dalis A. Jucio mokinių perėjo dirbti į Mokslų Akademijos Fizikos ir technikos institutą, kur buvo įkurtas Fizikos, matematikos ir astronomijos sektorius. Jo vadovu irgi tapo A. Jucys.

1953 m. A. Jucys buvo išrinktas Lietuvos TSR Mokslų Akademijos tikruoju nariu ir kartu Geologijos, chemijos ir technikos mokslų skyriaus akademiku - sekretoriumi. Mokslų Akademijoje formavosi pagrindinės mokslinių tyrimų kryptys, jos struktūra, ir tuo lemiamu laikotarpiu A. Jucio sugebėjimas išskirti esminius dalykus, numatyti mokslo raidos perspektyvas, jo principingumas daug prisidėjo prie fizikos ir kitų mokslų suklestėjimo Lietuvoje. Jis pasisakė už mokslinių jėgų koncentraciją pagrindinėmis kryptimis, už fundamentinių tyrimų, tame tarpe fizikos ir matematikos mokslų, pirmaeilį vystymą. A. Jucys rūpinosi, kad Lietuvos mokslas būtų glaudžiai susijęs su respublikos pramone ir technika. Kadangi "respublikos pramonė linksta į elektroninių įrenginių gamybą", o "elektronikos ateitis, be abejo, remsis puslaidininkių savybėmis", A. Jucys pasisakė už puslaidininkių fizikos, o taip pat kvantinės radiofizikos eksperimentinių ir teorinių darbų išplėtimą.

Tuo pat metu A. Jucys intensyviai dirbo atomo teorijos srityje, nuosekliai plėtojo patikslintus atomo elektroninių sluoksniu aprašymo metodus. Parodoma dvikartinių sužadinimų svarba koreliaciniams efektams ir suformuluojamas dvielektronių būsenų modelis. Gautos atominės banginės funkcijos naudojamos atominių spektrų struktūrai interpretuoti, radiacinių šuolių tikimybėms nustatyti. Teoriškai paaiškinami dvielektroniai šuoliai, šarminių elementų neigiamųjų jonų egzistavimas.

1956 m. A. Jucio iniciatyva įkurtas MA Fizikos ir matematikos institutas - pirmasis šių mokslų tiriamasis institutas Lietuvoje. Jo direktoriumi paskirtas A. Jucys. Jis rūpinosi ne tik atomo fizikos vystymu, bet, visų pirma, bendrais fizikų reikalais, dėjo daug pastangų išplėsti perspektyvius puslaidininkių, radioaktyvių izotopų tyrimus, skaičiavimo matematikos darbus. Per septynerius metus, A. Jucio vadovaujamas, mokslinių darbuotojų skaičius institute išaugo maždaug dešimtį kartų.

Nuo 1955 m. rudens A. Jucys ėmėsi propaguoti ir realizuoti sumanymą įkurti respublikoje skaičiavimo centrą, aprūpintą elektronine skaičiavimo mašina. Jo atkaklumo dėka 1961 m. Fizikos ir matematikos institutas gavo elektroninę skaičiavimo mašiną BESM-2M. Nesant respublikoje skaičiavimo technikos inžinierių ir programuotojų, jie buvo paruošti iš A. Jucio mokinių fizikų teoretikų tarpo. Ši ir vėliau gautos galingesnės ESM leido automatizuoti atomų savybių skaičiavimus, atvėrė Vilniaus teoretikams naujas atomų teorijos vystymo ir taikymo perspektyvas. Šis pirmasis Lietuvoje skaičiavimo centras suvaidino didžiulį vaidmenį, įdiegiant elektroninę skaičiavimo techniką respublikos moksle ir pramonėje, ruošiant programavimo ir ESM aptarnavimo specialistus. Mūsų respublikos pasiekimai šioje srityje yra nemaža dalimi nulemti A. Jucio veiklos, dirbusio FMI direktoriaus, akademiko - sekretoriaus bei tarybos moksliniams tyrimams automatizuoti pirmininko pareigose.

Būdamas nuolatiniu probleminės mokslinės tarybos "Atomų ir molekulių spektroskopija" pirmininku, o vėliau spektroskopijos komisijos pirmininku, A. Jucys rūpinosi eksperimentinės spektroskopijos išvystymu Lietuvoje, eksperimentatorių, ir teoretikų bendradarbiavimu, spektrinių metodų taikymu gamyboje ne tik medžiagų analizei atlikti, bet ir gamybiniams procesams automatizuoti. Tuo tikslu jis siūlė įkurti gerai įrengtą spektrinę laboratoriją, kuri taptų spektrinių metodų įdiegimo gamyboje centru. A. Jucys buvo vienas iš Lietuvos fizikų draugijos ir žurnalo "Lietuvos fizikos rinkinys" iniciatorių ir organizatorių.

Apie 1960 m. A. Jucio ir jo mokinių mokslinių darbų centras persikėlė į elektroninių sistemų su surištais kampiniais momentais teoriją. Impulsą šiems tyrimams davė pažintis su pionieriškais D. Raka (D. Racah) darbais. Vilniuje vystoma kvantmechaninė judėjimo kiekio momento teorija, ištirtos trimatės sukimo grupės j- ir jm- koeficientų simetrijos savybės, pasiūlytas originalus sudėtingų išraiškų sumavimo ir transformavimo grafinis metodas. Šie rezultatai buvo apibendrinti pirmoje A. Jucio ir jo mokinių I. Levinsono ir V. Vanago monografijoje "Judėjimo kiekio momento teorijos matematinis aparatas". Monografija tapo tolesnių tyrimų pagrindu: pradėtas didelis ciklas darbų įvairių atominių sąveikų operatorių matricinių elementų išraiškoms gauti sudėtingų konfigūracijų atveju. Apie darbų apimtį liudija straipsnių skaičius: vien tiktai 1961 m. A. Jucys su bendradarbiais atspausdino 28 mokslinius straipsnius.

Vilniaus teoretikų sukurti metodai gali būti taikomi ne tik atomo teorijoje, bet ir atomo branduolio, molekulių, kieto kūno, elementariųjų dalelių fizikoje. Tuo tikslu A. Jucys savarankiškesnius savo mokinius J. Batarūną, A. Bolotiną, I. Levinsoną, V. Šugurovą, V. Vanagą ir kitus nukreipė toms sritims įsisavinti. Jų pastangų dėka dabar atomo branduolio, kieto kūno, molekulių teoriniai tyrimai užima svarbią vietą Lietuvos fizikos moksle.

Palaipsniui A. Jucio darbai pelnė pripažinimą Tarybų Sąjungoje. Mokslininkų tarpe paplito sąvokos "Vilniaus fizikų teoretikų mokykla" ar tiesiog "Jucio mokykla". 1959 m. jis buvo išrinktas TSRS MA Spektroskopijos komisijos nariu ir šios komisijos koordinacinės grupės pirmininku, ėmė koordinuoti darbus atominių dydžių skaičiavimo, o vėliau ir visos atomo teorijos srityje. Jo vadovaujama grupė reguliariai organizavo koordinacinius pasitarimus, kurie palaipsniui išaugo į sąjungines konferencijas. A. Jucys skatino teorinės spektroskopijos darbus kituose šalies mokslo centruose, propagavo naujus teorinius metodus, ESM panaudojimą atominiuose skaičiavimuose. Jie nuolat pabrėždavo patikslintų atomo teorijos metodų ir ypač daugiakonfigūracinio metodo svarbą.

1962 m. A. Jucio iniciatyva Trakuose organizuota vasaros mokykla, o Vilniuje - Visasąjunginis pasitarimas atomų ir molekulių elektroninių sluoksnių kvantinės teorijos klausimais, kuriuose dalyvavo ir mokslininkai iš Rytų Europos šalių. Šių priemonių sėkmė paskatino 1965 m. Lietuvoje surengti Antrąją visasąjunginę kvantinės chemijos mokyklą, o vėliau ir kitus seminarus, mokyklas bei konferencijas.

1962 ir 1964 m., išleidus Izraelyje ir JAV anglų kalba A. Jucio, J. Levinsono ir V. Vanago monografiją, o taip pat išvertus į anglų kalbą svarbiausius A. Jucio ir jo mokinių straipsnius, Vilniaus teoretikų darbus kiek pavėluotai atrado ir užsienio mokslininkai. Vilniuje ėmė lankytis žinomi atomo teorijos specialistai iš JAV, Prancūzijos, Naujosios Zelandijos ir kitų šalių, prasidėjo A. Jucio mokslinės komandiruotės į užsieni. Labai išaugo jo mokslinių korespondentų skaičius. Tuo būdu A. Jucys gaudavo naujausią informaciją iš atomo teorijos srities, kuria naudojosi jis pats ir jo bendradarbiai, o kiti mokslininkai operatyviai buvo informuojami apie Vilniaus teoretikų darbus.

1969-1970 m. A. Jucys, tęsdamas darbus, pradėtus prieš dešimtmetį, suformulavo bendrą trečiojo patikslinto atomo teorijos metodo - išplėstinio metodo teoriją. Jis leido atsižvelgti į koreliacinius efektus viduje elektronų sluoksnio.

1965 m. "Minties" leidykla išleido A. Jucio ir A. Bandzaičio monografiją "Judėjimo kiekio momento teorija kvantinėje mechanikoje", kurios pagrindą sudarė originalūs darbai apie naują grafinį metodą ir A. Jucio grupės atrastą ir ištirtą judėjimo kiekio momento teorijos dydžių simetriją, pavadintą veidrodinio atspindžio simetrija. 1968 m. A. Juciui už darbus atomo teorijos srityje buvo paskirta respublikinė premija.

Išsiplėtė A. Jucio tarptautiniai ryšiai. Jis tapo tarptautinių leidinių ir žurnalų "Quantum Theory of Matter", "International Journal of Quantum Chemistry", "Molecular Physics" redkolegijų ir konsultantų kolegijų nariu. A. Jucys skaitė pranešimus ir paskaitų ciklus tarptautinėse atomo teorijos mokyklose Ir konferencijose. 1969 m. pavasarį jis su paskaitomis lankėsi Oksforde, Kembridže, Mančesteryje ir kituose Anglijos mokslo centruose, o tų pačių metų žiemą skaitė paskaitas Paryžiuje, Marselyje, Lijone ir Strasbūre.

1969 m. vasarą Vilniuje organizuotas Tarptautinis simpoziumas atomų ir molekulių elektroninių sluoksnių teorijos klausimais, kuriame dalyvavo žymiausieji atomo teorijos specialistai U. Fano (Fano), B. Džadas (Judd), O. Sinanoglu (Sinanoglu), M. Veselovas ir kt. A. Jucys, kaip organizacinio komiteto pirmininkas, padėjo daug pastangų, kad simpoziumas pavyktų moksliniu ir organizaciniu požiūriu.

Tapęs žymiu mokslininku, A. Jucys liko savo gimtojo krašto - Žemaitijos patriotu. Jis ir anksčiau domėjosi jos istorija bei etnografija, dar gimnazistas būdamas užrašinėjo padavimus ir legendas, aktyviai dalyvavo S. Daukanto draugijoje, tačiau paskutinį gyvenimo dešimtmetį A. Jucio ryšiai su gimtuoju kraštu pasidarė ypač glaudūs. Jis buvo išrinktas plungiškių žemiečių draugijos prezidentu ir visada surasdavo laiko jos reikalams. Jis rinko istorines žinias apie Klausgalvų Medsėdžius bei aplinkinius kaimus, Salantus, Plungę, ketino parašyti Salantų bei Plungės I vid. m-klos istorijas. Tame darbe jam talkininkavo mokslo dienų draugas Kretingos muziejaus direktorius J. Mickevičius. Plungės ir Kretingos rajonų laikraščiuose A. Jucys, vienas ir kartu su J. Mickevičiumi, paskelbė keliolika įdomių straipsnių iš Salantų apylinkių va1sčių istorijos, valstiečių papročių. Nemažas straipsnis "Keli žodžiai apie tėviškėlę brangią", labai vaizdžiai piešiantis gimtąjį kaimą, jo žmones, Jucių gimtinės istoriją, yra likęs nespausdintas A. Jucio archyve. Profesorius beveik kasmet susiruošdavo į kelionę po Žemaitijos mokyklas, būtinai užsukdamas į Salantus ir į Plungę - pasakodavo mokiniams apie atomo paslaptis, agituodavo juos rinktis sunkią, bet įdomią fiziko specialybę.

A. Jucys sugrįžo ir prie kito savo jaunystės pomėgio - kalbotyros, žodžių ir vietovardžių kilmės tyrinėjimų. Jis neapsiribojo paprastu žingeidumu, bet rinko medžiagą, nagrinėjo istorinius šaltinius, konsultavosi su specialistais. Kurion šalin bepatektų, lygino vietovardžius, ieškojo tos kalbos žodynų. "Kalbos kultūroje" ir kituose leidiniuose vienas po kito pasirodė apie dešimt A. Jucio straipsnių: "Gardė o ne Gardai bus buvęs pirmykštis Varduvos vardas", "Ar reikia vengti žodžio "tamsta", "Būsena, kvantmechaninis ir dar pora fizikos terminų" ir pan. Savo mokinius ir kitus fizikus A. Jucys nuolat ragindavo taisyklingai kalbėti, naudoti teisingus fizikos terminus.

A. Jucys buvo aktyvus "Žinijos" draugijos narys. Savo straipsniuose ir paskaitose jis propagavo Lietuvos mokslo laimėjimus, pabrėždavo materialistinės pasaulėžiūros svarbą moksliniame darbe.

Didžiulė visuomeninė, organizacinė ir kitokia veikla A. Juciui niekada neužgožė mokslinio darbo. Išaugus jo mokinių skaičiui (per keturiasdešimt mokslų kandidatų, penki mokslų daktarai), A. Jucys liko tikruoju mokslinės mokyklos vadovu ir įkvėpėju - tarsi atomo branduolys, apsuptas elektronų debesėlio.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje A. Jucys atliko kai kuriuos iš sumanytų darbų bendrais kompaktinių. Li (Lie) grupių teorijos klausimais, aktualiais atomo branduolio ir elementariųjų dalelių fizikoje. Vieno iš jų bendraautorius - A. Jucio vyresnysis sūnus Algimantas Jucys. (Antrasis sūnus Gediminas dirba eksperimentinės puslaidininkių fizikos srityje). Tuo pačiu metu A. Jucys su mokiniais išvystė neortogonalių radialiųjų orbitalių metodą, brandino planus toliau plėtoti daugiakonfigūracinį artutinumą. 1973 m. pasirodė trečioji monografija - A. Jucio ir A. Savukyno "Atomo teorijos matematiniai pagrindai". Joje sistematizuoti atomo banginių funkcijų sudarymo ir atominių sąveikų operatorių matricinių elementų išraiškų gavimo metodai. Svarbią knygos dalį sudaro Vilniaus teoretikų gauti rezultatai. A. Jucys ketino pradėti ketvirtąją monografiją, skirtą Hartrio ir Foko metodo ir patikslintų atomo aprašymo metodų teorijai.

Deja, 1974 m. pradžioje po varginančios kelionės į Kanadą A. Jucys staiga mirė. Lietuvos mokslas neteko vieno iš žymiausių kūrėjų ir organizatorių.

1978 m. buvo išleisti A. Jucio "Rinktiniai raštai" [1], o 1981m. - jo darbų bibliografija [2]. A. Jucio mokslinė veikla, jo teorinė mokykla, darbų pripažinimas buvo nagrinėta straipsniuose [3-5 ir kt.]. Kasmet, A. Jucio gimimo dieną, vyksta jo vardo skaitymai. Neseniai Lietuvos Mokslų Akademija įsteigė A. Jucio premiją, teikiamą kas ketveri metai už geriausius teorinės fizikos darbus Lietuvoje.

A. Jucio darbus prisimena ir naudoja užsienio mokslininkai - net praėjus porai dešimtmečių po jo mirties A. Jucys tebebuvo labiausiai cituojamu prestižiniuose užsienio leidiniuose Lietuvos mokslininku. Tolesnis A. Jucio mokslinių idėjų plėtojimas Lietuvoje ir užsienyje buvo apžvelgtas specialiame "Lietuvos fizikos žurnalo" numeryje, skirtame profesoriaus 90-mečiui [7].

R. Karazija

1. A. Jucys. Rinktiniai raštai. Daugiaelektronių atomų teorija. Vilnius: Mokslas. 1978 (rusų k.)
2. T. Strockytė, A. Ališauskienė. Adolfas Jucys. Literatūros rodyklė. Vilnius: LTSR MA biblioteka. 1981.
3. N. Šaduikienė, O. Voverienė. Akademiko A. Jucio mokslinė mokykla. Mokslas ir technika, 1986 Nr. 5, p. 30.
4. Z. Rudzikas. Akademikas A. Jucys ir teorinė fizika Lietuvoje. Mokslas ir gyvenimas, 1984, Nr. 9, p. 27.
5. Z. Rudzikas, A. Savukynas. Kn. Šiuolaikinė fizika Lietuvoje. Kaunas: Šviesa. 1997, p. 111, 310.
6. R. Karazija. Keli skaičiai akademiko Adolfo Jucio portretui. Fizikų žinios, 1994, Nr. 6, p. 12.
7. Lietuvos fizikos žurnalas. 1995, Nr. 2.